GEGUTĖ
Kaip juokingai tada jis sakė –
meilės lizdelį susuksim,
gėlių nusipirksim ir laikrodį,
ir kiekvieną vidurdienį mums gegutė kukuos.
Kvaileli,
gegutės neperi savo kiaušinių,
negali jomis pasitikėti,
netikros jų nešamos valandos
ir netikri pranašaujami pinigai.
Kiekvieną rytą vos atsikeli iš lovos,
džiaugiesi, kad gali išsitiesti ant čiužinio,
kad šiandien menkiau skauda
nuospaudų nusėtus kulnus,
ir nesuplyšę batai –
tavo pirkti,
ne iš prosenelio paveldėti.
Burnoje lyg rudas cukrus tirpsta archaiški žodžiai,
eižėja užgrobti prisiminimai.
Motina sėdi prie užgesusio židinio
ir pamėkliškai sūpuoja tuščią tavo lopšį.
PIRŠTAI
Kūdikis bučiavo jos delną,
ištiestą jį uždusinti,
čia,
vidury užpustytų laukų,
kur taigoje staugia išbadėjęs vilkas.
Jis nori gyventi,
galvojo ji,
ir vilkdama kojas patraukė per sniegą.
Pavasaris čia vėluoja,
miškai dosniai apsipila uogom,
bet duoda tik tiems,
kurie turi kantrybės palaukti.
Visai kaip vienuolių mokykloj,
prieš gerą dešimtmetį,
tada, kai nebijojom kalbėti savo kalba,
tada kai viskas – net košė ir darbas – buvo mūsų.
Mūsų buvo ir liniuotės,
ginklai, skaudžiai trankantys pirštus,
kai tarp dviejų baltų klavišų
netyčia pakliūdavo vienas siauras ir juodas,
lyg ligos iškreipta bedantė burna.
Daug ištvėrė šie pirštai,
kadaise buvę liauni,
net vestuvinis auksas nuo jų smukdavo,
o dabar –
sutinę ir pamėlę mėsgaliai,
kišami į kūdikio burną, tuščiai čiulpiami
ir niekaip neužčiaupiantys gyvenimo alkio.
ODA
Visi mes čia buvom skirtingu laiku
ir kvėpavom skirtingu oru.
Pirmųjų gyventojų langai buvo mediniai,
atgręžti į mišką,
rytais vaikai matydavo
pro medžių šakas besidairančią stirną.
Bijodami ją išgąsdinti broliukai
lindėdavo pasislėpę už sunkių užuolaidų,
net nekvėpuodavo,
kol ji tyliai sugrįždavo į tankmę.
Tada buvo karas, skurdas, sovietai –
langai išdaužti, vyriai išvogti, išvogtos ir plytos.
Žmonės vogė net samanas, jomis dangstė trobų plyšius,
kai kareivių moterys vitrinose dairėsi pigiausių suknelių,
norėjo nėrinių ir plono audinio,
į kokį negali valytis pirštų.
Taip daugybę vėjuotų naktų
pro kiaurus langus lyg blakstienos
vėjy klapsėjo nudriskusios užuolaidos.
Paskui į tą pamiškę atėjom mes.
Sutvirtinom pamatus,
randuotą žemę užsėjom veja,
kurią vėliau negailėdami basomis kojomis trypsime,
užmūrijom pavienius įtrūkius.
Ir dabar, jei nuluptum sienų gipsą,
rastum ne plytas,
bet odą.
CUCKOO
Back then, you were so naïve to say:
“we’ll build a tiny love nest,
buy some pot flowers and a wall clock,
and every noon a cuckoo will sing to us.”
You little fool –
cuckoos do not hatch their eggs,
you cannot trust them,
false are the hours they bring,
and false is the fortune they foretell.
Every morning you rise from the bed with great difficulty,
grateful for the ability to stretch out on the mattress,
for a little less pain
in your callus-covered heels,
and for the shoes not yet torn –
purchased,
not inherited
from your great-grandfather.
Archaic words melt in your mouth
like brown sugar,
seized memories fall apart.
Your mother sits beside an extinguished hearth,
rocking your empty cradle, ghostlike.
FINGERS
The baby kissed her palm,
stretched out to smother him,
here,
in the middle of snow-buried fields,
where a starving wolf howls in the taiga.
He wants to live,
she thought,
and dragging her feet, she walked on through the snow.
Spring comes late here,
the forests burst generously with berries,
sharing only with those
who have the patience to wait.
Just like in the convent school,
more than ten years before,
back when we were not afraid to speak our language,
back when everything – even porridge and labor – belonged to us.
The rulers belonged to us too,
those weapons painfully slapping across our fingers
whenever we’d slip
a narrow black key
between two white ones,
accidentally,
like a toothless mouth deformed by disease.
These fingers have endured so much –
once so slender
that a wedding ring would slide off,
and now –
swollen, bluish lumps of flesh,
pushed into the baby’s mouth, sucked for naught,
unable to quench the hunger for life.
SKIN
We’ve all been here at different times,
breathing a different air.
The first inhabitants had wood-framed windows
facing the forest;
in the mornings, the children could see
a roe deer peering through the branches.
The little brothers
would hide behind heavy curtains – so as not to scare the deer away,
hardly daring to breathe,
until it disappeared quietly back into the thicket.
Then came war, poverty, and the Soviets –
the windows were shattered, the – hinges stolen, even the bricks were stolen.
People were also stealing moss – to insulate their huts,
while the soldiers’ wives were window shopping for bargain dresses,
hoping for lace and fine fabrics,
too delicate to wipe your fingers on.
So, the ragged curtains fluttered, like eyelashes batting over the broken windows
on countless windy nights.
Then we moved to the edge of that forest,
reinforcing the foundations,
sowing the grass over the scarred ground –
the grass our bare feet would trample mercilessly,
sealing the cracks.
And now, if you stripped the plaster from the walls,
you would find no brick,
only skin.
